Pirmoji laida

M-21B 1957 m.

Tuo metu buvo pradėta gaminti modifikacija specialiai eksportui su forsuotu (padidintas suspaudimo laipsnis) varikliu. Šios modifikacijos indeksas M-21.
1958 buvo pradėta gaminti modifikacija su automatine pavarų dėže. Jos indeksas M-21. Modifikacijoje eksportui stovėjo forsuotas variklis ir buvo M-21E indeksas. Gaila, tačiau “Volgų” su automatine pavarų dėže gamyba buvo sustabdyta tais pačiais metais. Iš viso buvo išleista į “gyvenimą”  apie 700 “automatų” “Volga”.

Antroji laida

1959 metų pradžioje automobilio išvaizda labai pasikeitė. Buvo pakeistas radiatoriaus apiforminimas (16 vertikalių skylių), priekinis buferis bei pažibinčiai. Pradėtas montuoti naujas mažesnių gabaritų radio imtuvas. Gale buvo sumontuoti guminiai purvasargiai. Ant priekinės sėdynės nugarinės dalies buvo pritvirtinti minkšti laikikliai bei peleninė gale sėdintiems keleiviams. Galiniuose žibintuose buvo įtaisyti šviesą atspindintys elementai. Atsirado priekinio stiklo plovimo mechanizmas.
Be išorinių pasikeitimų, gamykloje atsirado naujų technologijų: kėbulai dabar buvo gruntuojami, juos panardinant į baseiną su gruntu. Tai žymiai padidino mašinos atsparumą rūdims.
Nauji modeliai gavo ir naujus indeksus: bazinė modifikacija – М-21И, eksportinė modifikacija – М-21К (skyrėsi nuo bazinės forsuotu varikliu bei chromuotu moldingu, kuris ėjo apatinėje durelių stiklo dalyje). Taksi indeksas nepakito – М-21А.

М-21И 1959 m.

1960 metais pasikeitė ir elektros tinklo poliariškumas: į korpusą buvo pajungtas “minusas” (iki to laiko į korpusą buvo pajungtas “pliusas”). Pradėti montuoti teleskopiniai amortizatoriai vietoj svirtinių (kai kurie šaltiniai teigia, kad teleskopiniai amortizatoriai atsirado tik 1962 metais. Gali būti, kad 1960 metais buvo pagaminti bandomieji egzemplioriai su “teleskopais”) bei nauji tepalo filtrai. Buvo panaikinta centrinė tepimo sistema.
1961 m. Buvo modernizuota priekinė sėdynė (nuimtos nuo nugarėlės sulankstomos kojelės).

Trečioji  laida

M-21P 1964 m.

1962 metais buvo atliktas paskutinis radikalus “Volgos” išvaizdos pakeitimas. Trečios laidos automobiliai skyrėsi radiatoriaus grotelėmis (36 vertikalūs plyšiai), buferiais, apačios dekoravimu, gamyklos ženklu, pažibinčiais, galiniais žibintais bei galinio numerio apšvietimo žibintu. Labiausiai į akis krintanti detalė, tapusi ir pačios “Volgos” simboliu, šokantis elnias taip pat išnyko nuo kapoto. Salono apdailai panaudotos naujos medžiagos. Kartu su nauju buferiu, priekyje atsirado ir buksyravimo kabliai. Stipriai modernizuotas buvo ir variklis – jo galingumas pakeltas iki 75 AJ. Patobulinta priekinė pakaba. Dabar jau visuose automobiliuose buvo montuojami teleskopiniai amortizatoriai.
Bazinė modifikacija gavo М-21Л indeksą. Taip pat buvo gaminami: М-21У su pagerinta apdaila, ir taksi automobiliai М-21Т (nuo 1963 metų taksi automobiliuose pradėtos montuoti dvi priekinės sėdynės vietoj “sofos”). Eksportinė modifikacija М-21М pasižymėjo chromo gausumu bei stilizuotais užrašais “Volga” ant priekinių sparnų. Po eksportinių mašinų kapotasi slėpėsi 85 AJ forsuoti varikliai.
Pradėti gaminti automobiliai su dešinėje pusėje įtaisytais valdymo elementais šalims, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse. Jie gavo М-21П.
Kartu su trečiosios laidos pasirodymu, į gatves išriedėjo “Volgos” “universalai”. Bazinis modelis gavo M-22 indeksą. Eksportinis variantas žymėjosi M-22M. Kaip ir M-21M, eksportinis universalas turėjo daug chromuotų dekoratyvinių elementų bei forsuotą variklį.
22-os Volgos buvo gaminamos ir kaip sanitarinės mašinos (М-22Б). Salonas buvo padalintas pertvara į vairuotojo ir sanitarinį skyrius – М-22БМ.
1964 metais gamykla atliko paskutinę Volgos modernizaciją. Iš išorės niekas nepasikeitė. Automobilis gavo sustiprintus priekinius lonžeronus bei priekinių ratų guolius. Buvo modernizuota priekinė sėdynė: pažeminta pagalvė ir padarytas reguliuojamas atlošas. Padidintas salono šildytuvo galingumas, modernizuoti priekinio stiklo valytuvai. Variklio temperatūrinio rėžimo pagerinimui pakeista vandens pompos konstrukcija. “Universalo” modifikacijai sustiprintos lingės.

Žymint “Volgų” modifikacijas raidę M pakeitė sutrumpinimas GAZ – bazinis modelis buvo žymimas kaip GAZ-21R, taksi modifikacija – GAZ-21T. indeksą. Pastarajame buvo įtaisyti neštuvai bei dvi sėdimos vietos. Vairuotojo skyriuje buvo sumontuotos dvi atskiros sėdynės. Imtuvas nebuvo montuojamas. Eksportinis sanitarinės mašinos variantas gavo indeksą

Eksportui buvo gaminamos trys modifikacijos. GAZ-21US nuo bazinio modelio skyrėsi chromuotų detalių komplektu, variklis standartinis – 75 AJ. Modifikacija GAZ-21S nuo 21US skyrėsi galingesniu varikliu (80AJ) bei papildomu išoriniu galinio vaizdo veidrodžiu bei chromuotu išmetimo vamzdžio antgaliu. Šalims, kur eismas vyksta kairiąja kelio puse buvo gaminama modifikacija GAZ-21N, iš išorės panaši į 21S, tik kad bėgių perjungimo svirtis buvo sumontuota ant grindų.

Gaz-21YC

Bazinis modelis su “universalo” kėbulu gavo GAZ-22V. Eksportinis modelis – GAZ-21G. Sanitarinė modifikacija – GAZ-22D.

1970 metų liepos 15 dieną nuo gamyklos konvejerio nuvažiavo paskutinė 21-oji “Volga”. Tai buvo GAZ-21US modifikacija. Per nepilnus 14 metų buvo pagaminta 638 875 automobilių M(GAZ)-21 bei jo modifikacijų.

Autorius – Andrius Lapė